Liutauras

“Yra tik du būdai gyventi vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas – jog viskas yra stebuklas.“ (Albertas Einšteinas)

Atėjo ta diena, kai pasiryžau pasidalinti mūsų šeimos istorija, kuri tikiuosi kažką įkvėps eiti pirmyn. Esame 4 asmenų šeima, turim 2 nuostabius vaikus : sūnų 11 m. ir dukrytę 5 m. Mūsų gyvenimas buvo ramus, mėgom leisti laisvalaikį kartu su šeima arba su draugais. 2020 m. rugsėjo 20 d. buvo gražus sekmadienis, važiavome su šeima pasivaikščioti prie jūros, džiaugėmės gražiu oru, buvo saulėta gražia diena. Grįžome namo, sėdėjau su kaimyne terasoje ir džiaugiausi gyvenimu. Staiga atbėgo sūnaus draugas ir pranešė, kad Liutaurą partrenkė automobilis. Blogiausia, kad net nepastebėjau, kaip jis su draugais išvažiavo pasivažinėti. Tą lemtingą dieną Liutauras neužsidėjo šalmo, važiavo su draugais šaligatviu. Liutauras važiavo dviračiu, o du jo draugai su paspirtukais. Mūsų pagrindinėje gyvenvietės gatvėje, nėra dviračių takų,  tik siauras šaligatvis, kuriuo ir važiavo vaikai. Dėl neaiškių priežasčių Liutauras staiga nuvažiavo nuo šaligatvio, galbūt nuslydo dviračio ratas ir išvažiavo tiesiai į kelią; tuo metu važiavo iš priekio automobilis, kuris jo nepastebėjo ir susidūrė kaktomuša su Liutauru. Pagal patirtus sužalojimus, buvo galima numanyti, kad Liutauras trenkėsi su priekine galvos dalimi į automobilio kapotą, o krisdamas atgal nuo smūgio susižalojo pakaušį, prarado sąmonę. Ilgai laukėme greitosios, matyt tokioje stresinėje situacijoje, kai matai savo vaiką gulintį ant kelio, esi visiškai bejėgis, išgyveni košmarą, kaip sulėtintame filme, kai nieko negali pakeisti tik laukti ir prašyti Dievo, kad tik jo nepasiimtų…

Liutauras buvo nuvežtas greitosios pagalbos automobiliu į Klaipėdos ligoninę. Ten didelė gydytojų komanda  gelbėjo jam gyvybę. Jiems esame be galo dėkingi, už priimtus teisingus sprendimus ir atsidavimą. Sūnui pradėjo sparčiai tinti smegenys, sutriko pulsas, kvėpavimas. Kiekvieną kartą kai prasiverdavo intensyviosios terapijos durys, buvo labai baisu, visi tik lakstė pirmyn atgal ir nieko nesakė. Pagaliau sulaukiau gydytojo, kuris pasakė, kad Liutauro būklė yra kritinė, viskas kabo ant plauko. Difūziniai kaktinės dalies galvos sumušimai, linijinis pakauškaulio lūžis, plati subdurinė kraujosruva abipus frontaliai ir dešinėje nusitęsianti ir temporoparietaliai. Difūzinė galvos smegenų edema. Įplyšęs inkstas, vidinis kraujavimas, sutrenkti plaučiai, sužalotas ir susiūtas kelėnas.  Reikia skubiai jį operuoti  ir kaktinėje dalyje išimti dalį kaulo, kad nežūtų smegenys dėl didelės smegenų edemos. Pasirinkimo nebuvo, laukė ilga ir sunki operacija. Leido jį pamatyti kelioms sekundėms prieš vežant operacinę ir liepė važiuoti namo. Leido tik skambinti ir klausti apie jo būklę…Ta nelemta „korona“, dėl kurios negali pamatyti savo vaiko, kai norisi išlaužti ligoninės duris, kad galėtum bent palaikyti jį už rankos…Ta nežinia buvo labai baisi…Po poros dienų, mūsų prašymu intensyvios terapijos vedėjas davė leidimą Liutaurą reanimobiliu pervežti į Kauno klinikas.

2020-09-23 pirmą kartą pamačiau Liutaurą, visą bejėgį, prijungtą prie aparatų. Pagal Glazgow komų skalę įvykio dieną įvertinta tik 3 balais. Prognozės ir Kauno klinikų gydytojų buvo nekokios, bet aš to nenorėjau nei girdėti nei priimti. Tuomet jau galėjau su juo būti nuo ryto iki vakaro, laikyti jį už rankos, siųsti pačias geriausias mintis, kad tik jis būtų stiprus, kad tik nepasiduotų, kad tik kovotų. Šie žodžiai buvo tarsi mano malda, kiekvieną minutę, kai apimdavo bejėgiškumas. Prasidėjo plaučių uždegimas, pradėjo kilti temperatūra, kas irgi kėlė didelį nerimą. Medikamentinėje komoje Liutauras prabuvo 2 sav. Tik kai pradėjo slūgti smegenų tinimas, jį galėjo po truputį bandyti žadinti, mažinant medikamentų kiekį. Visą tą laiką Liutaurui pasakodavau įvairias istorijas, skaitydavau draugų rašytus laiškus, linkėjimus greičiau pasveikti. Klausydavomės muzikos,  audio knygų. Išmokau jį maitinti per zondą, prausdavau, masažuodavau kojas, rankas. Tikiu, kad visą tą laiką Liutauras jautė mano buvimą kartu.

Kai tik Liutaurą 2020-10-05 atjungė nuo intubacijos aparato mus iškart perkėlė į neurochirurgijos skyrių. Mums labai pasisekė, Liutaurą gydė pats nuostabiausias gydytojas Algimantas Matukevičius. Per tas 2 sav. Liutauras neteko labai daug svorio. Mano tikslas buvo jį kaip galima greičiau atstatyti, paprašiau šeimos, kad atvežtų trintuvą. Reikėjo jį per zondą maitinti kas 3 val. Ir paversti, vis ant kito šono, kad tik nesusidarytų pragulos. Paprašiau kad būtų pakeistas Liutaurui meniu ir nebeneštų tų neaiškių skysčių ir visokių „Nutridrink“ mišinių, nes jų Liutauro skrandis netoleravo, vis atitraukdavau nesuvirškintą maistą. Trindavau įvairų maistą pati, košes, vaisius, jogurtus, mėsą, daržoves, kruopas, sriubas ir pan.  Tuomet turėjau tikslą, kad tik jam pačiam greičiau pavyktų valgyti. 2020-10-12 išėmė zondą, dėl to labai stengiausi, kad jis pats bandytų valgyti, net kaimiško kumpio buvau ant liežuvio galo uždėjusi, kad tik sužadinti jam apetitą J Mano laimei pastangos nenuėjo veltui, Liutauras noriai pradėjo valgyti įvairų maistą, net tą kurio anksčiau nemėgdavo. Pasirodo, po galvos traumų taip būna. Mano mama vis mus lepindavo, savaitgaliais gaudavom skanų naminio maisto lauknešėlį iš Klaipėdos.

Ligoninėje labai pravertė pagalvėlės prikimštos poliesterio kamuoliukais, jas dėdavau tarp kojyčių, kad jaustųsi kuo patogiau.  Turėjom nuostabią kineziterapeutę Simoną, kuri vis ateidavo jį pamankštinti. Džiaugiuosi, kad ji leisdavo, kartu su ja mankštinti Liutaurą ir mokytis. Labai pravertė, nes nutiko taip, kad visos specialistės turėjo izoliuotis, todėl viską dariau pati. Turbūt baisiausia buvo jį pačiai sodinti, ir bandyti statyti ant kojų, nes visiškai neturėjau jokio suvokimo kaip teisingai tai daryti. Pasiklioviau tik savo, kaip mamos intuicija, žinojau, kad reikia ir kito pasirinkimo neturiu. Bendraudavau su Liutauru ženklais: liuksas buvo taip, špyga – ne, dažnai rodydavo vidurinį pirštą, kai kažko nenorėdavo ir pykdavo, pvz., ant slaugytojų, kai dėdavo kateterį ar imdavo kraują. Stengdavausi jį vis pradžiuginti, tai su ledais, tai su late kava iš aparato. 2020-10-19 Liutauras pasakė pirmuosius žodžius TAIP ir LABAI.  Kokia aš buvau laiminga, kiek daug man tai reiškė… Bet kalbėjo jis tik su manimi, kitiems nieko nesakė ir nerodė jokio noro bendrauti. Šiek tiek keistai jaučiausi, nes net ligos istorijoje, buvo parašyta, „pasak mamos šypsosi, pasak mamos bendrauja, pasak mamos kalba“…Vis stengdavausi jį kažkaip pradžiuginti, prajuokinti, net anekdotus per Youtube įjungdavau paklausyti, kad tik jis parodytų kokią nors reakciją. Ieškodavau visame kame pozityvo, net kai pampersus jam keisdavau. Kiekvienam savaitgaliui turėjau šeimai visokių užduočių, tai plunksnų atvežti, tai kvepalų, tai įvairių medžių šakelių, lapų, akmenėlių, lempučių. Duodavau jam liesti, uostyti, ragauti įvairius skonius.

2020-10-30 Liutaurui buvo atlikta kaulo rekonstrukcijos operacija, kuri truko visą amžinybę  – nuo pietų iki vakaro. 2020-11-19  mes galėjome grįžti namo. 2020-11-24 Liutauras savarankiškai žengė pirmuosius žingsnius, tai buvo pats didžiausias mūsų komandinio darbo įvertinimas, kuriam pasiekti reikėjo labai daug pastangų, skausmo, reikalavo daug ašarų… Gavome III lygio reabilitaciją. Reabilitacijai vykome į Kauno Lopšelio reabilitacijos ligoninę. Ten taip pat laukė sunkus darbas, Liutauras dirbdavo su specialistais, aš ir vėl stengdavausi iš jų daug ko išmokti, kad galėčiau pati tęsti darbą su juo. Kai tik turėdavom laiko, eidavom į lauką, per pusnynus jį vedžiodavau, lipdavom į kalną, ieškodavau sunkesnių maršrutų, kad tik jis greičiau fiziškai sustiprėtų.  2021-01-28 Liutaurui sukako 11 metų. Gavome labai gražų gimtadienio sveikinimą, nuo visų reabilitacijos gydytojų ir specialistų. Buvo labai graži ir jautri akimirka, nes suvokiau, kad šis gimtadienis tapo ypatingas.

Reabilitaciją tęsiame ir grįžę namo… Liutauras fiziškai labai sustiprėjo, tačiau vis dar kelia daug nerimo jo emocinė būsena, pykčio priepuoliai, nenoras nieko daryti, savarankiškumo ir dėmesingumo stoka, atminties problemos. Bet aš tikiu, kad ir tai kartu įveiksime – MES gera komanda, tuo labiau, kad esame visa šeima kartu ir pagaliau galime vienas į kitą pečius sudėję atsiremti J Tie šventi žodžiai TIKĖJIMAS-MEILĖ-VILTIS mums visiems įgijo visai kitą prasmę…

Skaitome, ieškome įvairiausios informacijos apie  naujesnes šiuolaikiškesnes reabilitacijos galimybes. Skaičiau Norman Doidge knygą Smegenų gebėjimas gyti, kitus mokslinius straipsius internete ir supratau, kad Lietuvoje nedaug smegenų neuroplastiškumu besidominčių mokslininkų, juolab vykdančių tyrimus.

Šiandien mes renkamės gyventi su dėkingumu už meilę, kuri užpildo mūsų širdis, ramybę, esančią mumyse ir vilties balsą, kuris sako kad viskas įmanoma.

Esame be galo dėkingi, kad visoje mūsų išbandymų kelionėje, mus lydi, rūpinasi, prižiūri nuostabūs gydytojai, specialistai, o kasdienybėje palaiko artimieji.